Diagnozavimas

Nuo 2014 metų sausio 1 d. Lietuvoje pradėta vykdyti visuotinė naujagimių klausos patikra (otoakustinė emisija). Ji atliekama visiems mažyliams ne vėliau kaip per 28 dienas nuo gimimo. Šios patikros tikslas – kuo anksčiau nustatyti naujagimius su įgimtu klausos sutrikimu ir jiems padėti. Didžioji dauguma naujagimių turi normalią klausą, tačiau vienas – trys vaikai iš tūkstančio gimsta turėdami didesnį ar mažesnį klausos sutrikimą. Jei, atlikus patikrą, yra įtariamas klausos sutrikimas, tada atliekami kiti, sudėtingesni, klausos tyrimai. Kuo anksčiau vaikui, turinčiam klausos sutrikimą, bei jo šeimai yra suteikiama pagalba, tuo geriau ne tik vaiko kalbos, bet ir bendrai jo raidai. Po diagnozės nustatymo svarbu kuo anksčiau parinkti ir pritaikyti klausos sutrikimą kompensuojančias priemones. Tą atlikti pageidautina iki vaikui sukaks 6 mėnesiai. Tuo metu tėvams kyla daug įvairių klausimų:

• Kur kreiptis dėl vaiko ugdymo, kokios vaiko ugdymo(si) galimybės ikimokykliniame amžiuje ir vėliau?
• Ar mūsų vaikas girdės taip pat kaip ir kiti vaikai?
• Ar mes teisingai elgiamės atlikdami kochlearinę implantaciją savo vaikui?
• Kaip mes galime padėti vaikui išmokti klausyti?
• Ar turime savo vaiką mokyti kalbėti?
• Kaip mes, tėvai, galime ugdyti savo vaiką namuose? Ar reikia įtraukti į vaiko ugdymą ir kitus šeimos vaikus?
• Ar mūsų vaikas galės išmokti kitas kalbas?

Į visus šiuos ir dar kitus klausimus pasistengsime atsakyti šiose rekomendacijose.

Egzistuoja subjektyvūs ir objektyvūs klausos tyrimo metodai. Subjektyvus metodas –  (audiometrija), kurio pagalba registruojamos įvairios vaiko reakcijos: verksmas ar kitoks reagavimas į garsinius signalus. Objektyvūs metodai – naujagimių klausos patikrai taikomas otoakustinės emisijos tyrimas (OAE) ir  BERA – tai klausos tyrimai specialiais medicininiais prietaisais.

Klausos protezavimo priemonės yra parenkamos ir programuojamos remiantis individualia vaiko audiograma. Klausos slenksčiai matuojami decibelais (dB). Kuo blogiau žmogus girdi, tuo didesni klausos slenksčiai (decibelais).

Kodėl reikia daryti audiogramą?

Iš audiogramos (kreivės) duomenų:

• nustatomas klausos sutrikimo laipsnis (pagal geriau girdinčios ausies klausos slenksčių vidurkį);
• nustatomas klausos sutrikimo tipas (kondukcinis, neurosensorinis, mišrus);
• parenkami klausos aparatai;
• programuojami klausos aparatai ar kochleariniai implantai;
• daroma išvada ar klausos aparatai pakankamai kompensuoja klausos sutrikimą (jei nepakankamai – ar reikalingas kochlearinis implantas).

Po klausos tyrimo, jei nustatomas klausos sutrikimas, siūloma pradėti nešioti individualius klausos aparatus. Jie sustiprina girdimus garsus:

• Garsas patenka į ausį ir nukreipiamas ausies kanalu į būgnelį.
• Įeinantis garsas sukelia būgnelio virpėjimą.
• Būgnelio virpėjimas sklinda klausos kaulelių grandine, kurios virpesiai perduodami į sraigę.
• Sraigėje esantis skystis pradeda judėti ir stimuliuoti plaukuotąsias klausos ląsteles.
• Plaukuotosios ląstelės sukuria elektros signalus, kurie perduodami klausos nervui. Plaukuotosios ląstelės vienoje sraigės dalyje yra jautrios žemo tono garsams, o kitoje – aukšto tono garsams.
• Smegenys paverčia elektrinius signalus garsu.

Jei vaikui klausos aparatai neduoda reikiamų rezultatų, t. y. vaikas nepradeda reaguoti į aplinkos garsus, kalbą,  kalboje neatsiranda naujų garsų, tuomet siūloma kochlearinė implantacija. Kochlearinis implantas veikia kitaip nei klausos aparatas:

• Garsas patenka į mikrofoną, esantį kalbos procesoriuje,
• Kalbos procesorius analizuoja ir koduoja garsus į specialius elektrinius impulsus,
• Impulsai siunčiami į ritę ir per odą perduodami į implantą,
• Implantas elektrodu siunčia impulsus į smegenų klausos centrą,
• Smegenys atpažįsta šiuos signalus kaip garsą.

Klausos aparatai sustiprina garsą, o kochleariniai implantai sukuria garsą. Kochlearinis implantas tampa naudingas tik tada, kai kochlearinio implanto naudotojas išmoksta klausytiS.

 

Mažiems (ar neugdytiems) vaikams darant audiogramą stebimos nevalingos reakcijos į garsą (mirksėjimas, krūpčiojimas, galvos pasukimas). Surdopedagogo ir tėvų užduotis – paruošti vaiką sąmoningam „žaislinės“ audiogramos atlikimui. Jos metu vaikas, išgirdęs garsą, turi atlikti veiksmą, pavyzdžiui: uždėti piramidės žiedą, įmesti kaladėlę į kibirėlį ar pan. Tą atlikti reiktų pradėti mokyti nuo pusantrų metų.

Uždėjus klausos aparatus svarbu stebėti vaiką: ar pasikeičia jo elgesys, ar reaguoja į aplinkos garsus, į kalbą, į intonaciją, ar vaikas pats „eksperimentuoja“ garsais / balsu. Jei nepastebima pasikeitimų arba jie yra minimalūs, siūloma kochlearinė implantacija. Tam, kad vaikas gerai ir kokybiškai girdėtų, jo klausos aparatai arba kochleariniai implantai turi būti tinkamai sureguliuoti. Tėvai turi nepamiršti, kad kūdikiai tyrinėja aplinką, todėl labai dažnai jie susidomi aparatais ir juos traukia iš ausų, kiša į burną.

Todėl, jei jūsų vaikas, kad ir šimtą kartų per dieną išsitraukia klausos aparatus iš ausyčių, jūsų pareiga yra šimtą kartų per dieną juos grąžinti atgal!!!

 

 

2. Sutrikusios klausos vaiko lavinimas ikimokykliniame amžiuje

Tėvai yra pagrindiniai savo vaiko kalbos mokytojai, tačiau jiems labai reikalinga specialistų pagalba. Šiame gyvenimo etape tėvai turi pradėti nuolat bendrauti ir gauti gydytojo otorinolaringologo, specialisto, kuris parenka ir programuoja klausos aparatus (kochlearinius implantus), surdopedagogo, logopedo, psichologo pagalbą bei patarimus.

Kurčių ir neprigirdinčių vaikų su klausos aparatais arba kochleariniais implantais  abilitacijoje / reabilitacijoje yra naudojamas metodas, kuris skatina sutrikusios klausos vaikus mokytis klausyti, mąstyti ir kalbėti. Klausos lavinimas ir kalbos ugdymas vyksta žaidimo forma, dalyvaujant tėvams ir šeimos nariams. Surdopedagogas yra specialistas, kuris moko tėvus, kaip dirbti šiuo metodu. Jis turi supažindinti su pagrindinėmis bendravimo taisyklėmis, kurios yra tinkamos tiek girdintiems, tiek sutrikusios klausos vaikams, ir kurių labai svarbu laikytis.

Svarbiausios yra tokios:

• bendraukite su vaiku jo akių lygyje;
• pratinkite vaiką žiūrėti į veidą;
• žiūrėkite kartu su vaiku į tą patį objektą ar veiksmą;
• sekite vaiko žvilgsnį ir kalbėkite apie jo susidomėjimo objektą;
• žaiskite kartu su vaiku, nes žaidimas yra geriausias būdas mokyti ir lavinti vaiką;
• visur ir visada komentuokite savo ir savo vaiko veiksmus;
• kalbėdami būtinai darykite pauzes, kad vaikas galėtų jums atsakyti;
• dažnai komentuokite savo veiksmus ir užduokite vaikui klausimus;
• stebinkite vaiką bendros veiklos metu, nes tai padės išlaikyti dėmesį, geriau įsiminti žodžius, sakinius, daugiau vokalizuoti;
• mokydami vaiką, išnaudokite neįprastas situacijas;
• visada pagirkite vaiką už pastangas, atliktą veiksmą, ištartą garsą ar žodį;
• bendraudami su vaiku, kalbėkite trumpais sakiniais, truputį lėčiau nei įprastai, aiškiai tardami žodžius (šiek tiek dainuodami, išskirdami raktinius žodžius ir kartodami juos);
• kalbėkite naudodami mimiką, natūralius gestus, kad padėtumėte vaikui suprasti apie ką kalbate;
• mokydami vaiką, sukurkite tinkamą aplinką, paslėpkite daiktus, kurie gali blaškyti vaiko dėmesį.
• tikslinga veikla užsiimkite su vaiku ryte.

Pratybų metu surdopedagogas  parodo tėvams užduotis ir paaiškina, kaip jas atlikti namuose. Specialistas ne tik paaiškina tėvams KĄ, KODĖL ir KAIP reikia daryti, bet ir atlieka TAI kartu su tėvais bei suteikia tėvams galimybę ATLIKTI tas veiklas su vaiku savarankiškai namuose, o vėliau kartu su tėvais aptaria su kokiais sunkumais jie susidūrė. Pirmame abilitacijos / reabilitacijos etape yra svarbus veiklos tęstinumas. Surdopedagogas paaiškina užduočių, kurias tėvai turi atlikti namuose svarbą. Dažnai tėvams atrodo, kad jie namie neturi reikiamų priemonių, kurias galėtų panaudoti užsiimdami su vaiku. Žinokite, kad tokiai veiklai tinkami ne tik žaislai, bet ir kiti kiekvienuose namuose esantys daiktai:

• Buteliukai, dėžutės, stiklainiai ir dangteliai nuo jų. Juos naudodami, galite mokyti vaiką formų, dydžių, kiekių sąvokų.
• Skirtingų dydžių šaukšteliai, puodeliai.
• Kepimo formos, sausainių formelės.
•  
• Įvairių rūšių kruopos.
• Pirštinės, kojinės, avalynė.
•  
• Iškarpos iš žurnalų, laikraščių, atvirukai.
• Įvairūs indai.
• Drabužiai.
• Tapetai, laikraščiai.
•  
• Baldai, buitiniai prietaisai.
• Komiksų paveikslėliai.
• Skalbinių spaustukai, sąvaržėlės, žirklės.
• Siūlai, siūlų ritės.
• Medžiagos skiautės.

Surdopedagogo veikloje naudojamos šios darbo formos:

• bendros pratybos su vaiku ir jo tėvais;
• bendravimas su kitų vaikų, turinčių klausos sutrikimą, tėvais, bendrų švenčių organizavimas;
• seminarai tėvams ir švietimo pagalbos specialistams bei mokytojams;
• specialios literatūros skaitymas;
• video medžiagos, kuri susipažindina tėvus, kaip ugdyti vaiko klausą ir kalbą kasdieninėse situacijose bei žaidžiant, peržiūra.

Ar vaiko klausa po implantacijos vystosi natūraliai, ar reikia papildomų pastangų mokant klausyti?

Patirtis rodo, kad po kochlearinių implantų pajungimo būtina pradėti / tęsti klausos lavinimo pratybas. Turime vaiką išmokyti klausyti ir pranešti veiksmu, kada jis girdi arba negirdi. Tai svarbu, nes, kaip minėjome anksčiau, kiekvienas vaikas ateityje daug kartų turės atlikti audiogramas. Kol vaikas negeba pats pasakyti girdi ar ne, būtina išmokyti jį pranešti apie tai tam tikru veiksmu.

Mokykite vaiką atlikti LINGO testą. Šis testas apima šešis skirtingų dažnių  – A I U M Š S – kalbinius  garsus. Testu patikrinama ar vaikas atpažįsta skirtingų dažnių garsus, ar gerai veikia kochlearinis implantas ar klausos aparatai.

Video 01

Video 02

Žmogus visą gyvenimą kaupia aktyvųjį ir pasyvųjį žodyną. Kas tai yra? Aktyvusis žodynas – tai žodžiai, kuriuos vartojame savo šnekamojoje kalboje. Pasyvusis –  žodžiai, kuriuos žmogus yra girdėjęs, supranta, ką jie reiškia, bet savo kalboje jų nevartoja. Pasyvusis žodynas yra daug platesnis nei aktyvusis. Vaikas supranta klausimus, nurodymus, kurie nesusiję su konkrečia situacija, ir teisingai atsako savo kalba, mimika ar natūraliais gestais. Šiuo laikotarpiu ypač svarbu kaupti vaiko pasyvųjį žodyną. Tą daryti būtina ne vien tik veiklų su surdopedagogu metu, bet ir įprastoje namų aplinkoje. Vaiko žodyno kaupimas prasideda nuo pasyvaus žodyno, kuris pradeda formuotis nuo pat gimimo. Todėl tėvams rekomenduojama komentuoti viską, kas vyksta vaiko aplinkoje, nes gyvo bendravimo nepakeis nei televizoriumi, nei kompiuteriu.

Video 03

Video 04

Žodžiai, kuriuos vaikas turi skirti (dalį jų ir pavadinti) praėjus 12 – 18  mėn. po kochlearinio implanto pajungimo (pagal profesorės I. Koroliovos rekomendacijas):

Žmonės: močiutė, mergaitė, senelis, berniukas, dėdė, teta, vaiko vardas, brolių ir seserų vardai, mama, tėtė.

Drabužiai: batai, šlepetės, pirštinės, kišenė, pėdkelnės, striukė, suknelė, megztinis, kojinės, skarelė, saga, marškinėliai, rankovė, kelnaitės, kepurė, kelnės, šalikas.

Maistas, gėrimai, indai: obuolys, bananas, apelsinas, šaukštas, šakutė, vanduo, puodas, košė, saldainis, pienas, peilis, agurkas, sausainis, arbata, sriuba, lėkštė, virdulys, puodelis, duona, kiaušinis, bulvė, morka, kopūstas, ledai, sultys, jogurtas, bei kiti mėgstamo maisto pavadinimai.

Aplinkos daiktai: vonia, puodukas, durys, durų skambutis, sofa, lova, virtuvė, lempa, muilas, žirklės, antklodė, langas, pagalvė, grindys, rankšluostis, stalas, kėdė, televizorius, telefonas.

Transportas ir kt. objektai: autobusas, mašina, lėktuvas, dviratis, traukinys, gėlė, žolė, lapas, medžiai, saulė, lietus, sniegas.

Kūno dalys: plaukai, akys, galva, pilvas, koja, nosis, pirštai, užpakalis, bamba, burna, ranka, ausys.

Žaislai: būgnas, avis, vilkas, dūdelė, kiškis, sūpynės, ožka, pieštukas, paveikslėlis, karvė, katė, kaladėlė, lėlė, višta, meška, pelė, kamuolys, smėlis, piramidė, žuvis, kiaulė, šuo, antis, balionas.

Būdvardžiai: didelis – mažas, skanus – neskanus, saldus – kartus, sausas – šlapias, karštas – šaltas, geras – blogas, gražus – negražus, garsus – tylus, purvinas – švarus, raudonas, mėlynas, geltonas, žalias, baltas, juodas.

Veiksmažodžiai: bėk, bėga, skauda, imk, stok, stovi, nusišluostyk, kalba, kalbėk, duok, galvok, uždaryk, ateik, eik, eina, žaisk, žaidžia, mokykis, kakoti, sisioti, valgyk, valgo, prauskis, prausiasi, apsirenk, padėk, pamojuok, pabučiuok, nusirenk, klausyk, žiūrėk, miegok, pabelsk, sėsk, šok, sutvarkyk, nukrito, nupiešk.

Kiti žodžiai: atia, labas, viso gero, taip, ne, viskas, negalima, tyliai, palauk, nenoriu, šaunuolis, ačiū, gerai, blogai, karšta, šalta, skanu, visi, kitas, dar, mažai, daug, vienas, du, trys, vienodi, skirtingi, ten, toks pat, čia, kas, kur, mano, ne tavo, pats, tu, tavo, šitas, aš.

Frazės ir prašymai: bėk pas mamą, ateik pas mamą, pabučiuok mamą, plok, laikas miegoti, išsižiok, nori dar?, nori valgyti?, nori gerti?, sėsk, sutvarkyk žaislus, plaukis rankas.

Skaitykite su vaikais knygeles, parinkdami jas pagal vaiko amžių ir gebėjimus: rodykite paveikslėlius ir klauskite, kas juose pavaizduota, paraginkite vaiką parodyti atskirus daiktus ar veikėjus, užduokite klausimus pagal siužetą, skatinkite pratęsti pasakojimą savarankiškai. „Knygų skaitymas skatina emocinį ryšį tarp tėvų ir vaikų, kadangi vaikai patiria išskirtinį dėmesį“ (vaiko raidos psichologė Claudia Martin). Pirmosios vaikų knygos gali būti minkštais ar storo kartono lapais, kuriuose pavaizduotas konkretus daiktas, be smulkių detalių, nes kuo daugiau detalių, tuo labiau jos vargina vaiką. Akivaizdu: jei su vaiku nuo mažens buvo skaitomos knygos, tai jis greičiau išmoks savarankiškai skaityti ir rašyti. Knygų skaitymas lavina vaiko emocinius – socialinius, komunikacinius, pažintinius, intelektinius gebėjimus.

Video 05

Video 06

Vaidinkite (inscenizuokite) pasakas, kurios patinka vaikui ir  tinka pagal jo amžių. Pasakų vaidinimai skatina dialogą ir kūrybinę veiklą, plečia jo žodyną. Tokia veikla padės vaikui susikaupti ir išlaikyti dėmesį, lavins atmintį. Vaikui svarbu, kai su juo kartu žaidžiama, o suaugęs yra žaidimo partneris, paklūstantis jo vaizduotei.

Video 07

Įtraukite į vaiko ugdymą kitus šeimos narius. Bendravimas šeimoje – tai ne tik keitimasis informacija, bet ir galimybė pajusti emocinį artumą. Tam, kad vaikas vartotų kalbą, kaip bendravimo priemonę, jam reikia išmokti:

• analizuoti aplinkos ir kalbos garsus;
• mokėti tarti fonemas ir jas jungti į skiemenis, žodžius, o žodžius – į sakinius;
• turėti sukauptą pakankamą pasyvųjį ir aktyvųjį kalbos žodynus;
• suprasti gimtosios kalbos gramatikos taisykles ir naudotis jomis sudarant prasmingus sakinius;
• bendrauti su aplinkiniais sakytine kalba.

Tik bendraudamas su kitais žmonėmis vaikas išmoks klausyti ir suprasti pašnekovą, turės stengtis kalbėti, kad jį suprastų, užduoti klausimus, atsakyti į juos, pratinsis laukti savo eilės pokalbyje.

Kokybiškas bendravimas svarbus bet kurio amžiaus žmogui. Kalbėdamiesi žmonės turi jausti komfortą, suprasti vieni kitus, dalintis informacija. Bendravimo metu svarbu keistis vaidmenimis: būti arba klausytoju, arba kalbėtoju.

Video 08

Būna, kad vaikai implantuoti iki dvejų metų amžiaus nepakankamai aiškiai kalba: sukeičia žodžių skiemenis, netaisyklingai taria fonemas (nors izuoliuotai ir žodžiuose jas taria taisyklingai). Todėl stenkitės vaiką dar iki mokyklos išmokyti skaityti. Šie sutrikimai būdingi daliai implantuotų vaikų (verbalinė dispraksija). Skaitydamas vaikas išmoksta taisyklingai, aiškiai tarti žodžius, lavėja jo gebėjimai sklandžiai kalbėti, plečiasi žodynas.  Stebėkite vaiką, fiksuokite jo žodyną. Tas momentas, kai vaiko žodyne atsiranda žodžių, kurių niekas specialiai nemokė, yra be galo svarbus.

Video 09

Vaiko įgūdžių ir gebėjimų lavinimas yra glaudžiai susiję. Kaip Jūsų vaikas mokysis kalbėti priklauso nuo to, kaip lavės jo dėmesys, atmintis, mąstymas, gebėjimas kontroliuoti emocijas, stambioji ir smulkioji motorika, gebėjimas siekti tikslo. Vadinasi, vaikams, turintiems klausos sutrikimų, būtina lavinti visus šiuos gebėjimus. Nustatyta, kad motorika, o ypač smulkioji yra glaudžiai susijusi su kalba. Vaikams reikia lavinti rankų pirštus, plaštakas, riešus. Aktyvindami pirštų pagalvėles, skatiname vystytis kalbą, nes jose esantys centrai susiję su galvos smegenų zonomis, atsakingomis už kalbą. Taigi jei lavės smulkioji motorika, lavės ir kalba. Namuose, organizuodami veiklas su vaiku, atkreipkite dėmesį į šių gebėjimų lavinimą.

Video 10

Video 11

Lavinkite vaiko atmintį įvairiais pratimais, žaidimais, mokykite eilėraščių. Vaikui atmintis yra pagrindinis pasaulio pažinimo ir jo priėmimo būdas.  Vaikams būdinga, kad geresnė  ta atmintis, kuri paremta emocijomis ir vaizdiniais, bet ne žodžiais ir simboliais. Todėl gerai, kai lavindami vaiko atmintį, panaudosite paveiksliukus, iliustracijas.

Video 12

Video 13

Video 14

Mąstydamas vaikas tiria aplinką, analizuoja, konstatuoja, sprendžia, apibendrina, daro išvadas. Kalba formuojasi mąstymo įpročių pagrindu. Vaiko mąstymo raida bei kalba yra susijusios, o kalba yra minčių perteikimo būdas. Vaiko kalba priklauso ne tik nuo paties vystymosi, bet ir nuo socialinių vaiko bei suaugusiųjų santykių tipo (J. Piaget). Mažo žmogaus kalbą tiesiogiai veikia socialinė ir kultūrinė patirtis. Kuo aplinka palankesnė, tuo geresnės sąlygos vaiko kalbos raidai. Sugebėjimas kalbėti iš esmės pakeičia vaiko mąstymą, tarpasmeninį bendravimą, savęs suvokimą (J. Piaget). Ketverių – penkerių metų amžiaus vaikų vaizdinis mąstymas jau susiformavęs, todėl jiems užtenka tik įsivaizduoti reikiamą daiktą ar reiškinį – prisiminti, kaip jis atrodo. Toks sugebėjimas spręsti užduotis mintyse vyksta dėl to, kad vaizdai ar pavidalai, kuriais vaikas naudojasi, įgyja apibendrintą pobūdį, t. y. juose atsispindi ne visos daikto ar reiškinio savybės, o tik tos, kurios turi reikšmės sprendžiant konkrečią užduotį ar ieškant atsakymo į iškeltą klausimą. Gebėjimas suprasti kalbą susijęs su mąstymo veiksmais (operacijomis).

Sugalvokite žaidimų, kuriuose vaikas turėtų konstruoti, dėlioti, rūšiuoti daiktus pagal spalvas, dydžius, formas, sudėti siužetinių paveikslėlių seriją, minti mįsles.

Video 15

Video 16

Jei vaikas auga dvikalbėje šeimoje, svarbu pasirinkti vieną kalbą, kuria jis kalbės darželyje bei surdopedagogo užsiėmimuose. Tėvai turi žinoti, kad vaikas išmokęs savo gimtąją kalbą, turi visas galimybes išmokti bei gebėti susikalbėti ir kitomis kalbomis.

Video 17

Video 18

 

3. Muzikos terapijos svarba vaiko ugdyme

Vaikams su kochleariniais implantais labai svarbios muzikinės pratybos. Į reabilitacijos programą įtrauktos muzikos, dainavimo ir ritmikos pratybos padeda lavinti vaiko klausą, balsą, kvėpavimą, smulkiąją bei stambiąją motoriką. Šių veiklų metu vaikai su kochleariniais implantais ar klausos aparatais mokosi sekti suaugusio žmogaus atliekamus judesius. Taip lavėja vaiko koordinacija, judesių tikslumas, lankstumas, ritmo pojūtis. Pirmame etape turėtume pradėti mokyti vaiką:

• skirti garsų / muzikos pradžią ir pabaigą;
• skirti muziką pagal garsumą ir tempą;
• skirti / skaičiuoti garsų kiekį (vienas – daug; vienas, du, trys it t. t. );
• skirti įvairias melodijas (kiškis šokinėja, pelė – greitai bėga ir pan.);
• skirtingo tempo muziką;
• klausytis paprastų melodijų, vaikiškų dainelių ir kartu atlikti lydinčius judesius;
• skatinti spontaniškas vokalizacijas;
• susipažinti su skirtingais instrumentais.

Vėlesniame etape reiktų vaiką pradėti mokyti paprastų vaikiškų dainelių. Dainavimas padeda vaikui lavinti balsą ir kalbinį kvėpavimą. Dažnai susiduriame su tuo, kad vaiko su kochleariniu implantu balsas yra labai tylus ir jam neužtenka iškvėpimo, kad galėtų ištarti ilgą žodį ar dviejų žodžių sakinį. Dainos turtina vaikų žodyną, pasaulio suvokimą, padeda kurti ritualus. Labai naudingas ir grojimas pučiamaisiais instrumentais.

Muzikinės pratybos – geriausias būdas komunikacinių įgūdžių, girdimojo dėmesio, suvokimo bei atminties lavinimui. Muzikuodamas vaikas patiria daug teigiamų emocijų: jis nevalingai pradeda skleisti garsus, juoktis, ypatingai tada, kai veikloje dalyvauja kartu su tėvais ar kitais vaikais. Tuo metu vaikas mokosi bendrauti su aplinkiniais. Muzika vaikus labai masina ir motyvuoja veikti.

Video 19

4. Kur ugdomi vaikai turintys klausos sutrikimų?

Dvimečiai / trimečiai sutrikusios klausos vaikai pradeda lankyti ikimokyklinio ugdymo mokyklas. Tėvai patys turi nuspręsti  kokia ugdymo įstaiga labiausiai tinka jų vaikui. Lietuvoje kaip ir visame pasaulyje, vaikai ugdomi specializuotoje įstaigoje arba galima pasirinkti ugdymą kartu su girdinčiais vaikais. Tačiau, renkantis įstaigą svarbu atsižvelgti į tokius faktorius:

• kalbinė aplinka: turi būti suteikta galimybė girdėti ir bendrauti žodine kalba visą dieną;
• vaikams reikalinga specialioji pedagoginė (surdopedagogo / logopedo) pagalba turi būti teikiama ne mažiau kaip 5 kartus per savaitę;
• tėvai turi kasdien pasiimti vaiką namo, kad jis galėtų bendrauti su artimaisiais.

Renkantis specializuotą įstaigą tėvams būtina žinoti, kad šis variantas turi ir privalumų, ir trūkumų.

Privalumai:

• nedidelis vaikų skaičius grupėje;
• surdopedagogo pagalba teikiama kiekvieną dieną;
• grupės kolektyvas (auklėtojos, auklėtojų padėjėjos) turi žinių apie vaikų, turinčių klausos sutrikimų ugdymą, moka elgtis su kompensacine technika ir ji darbuotojams „nekelia baimės“;
• vyksta komandinis darbas, kai surdopedagogo darbą tęsia auklėtoja.

Trūkumai:

• vaikai būna „šiltnamio“ sąlygomis: nėra didelio triukšmo, visi aplinkiniai stengiasi juos suprasti ir padėti, todėl atsiranda hiperglobos rizika.

5. Reabilitacijos sėkmė

Tėvai privalo žinoti, kad reabilitacijos sėkmė priklauso nuo šių faktorių:

• ar vaikas nuolat nešioja klausos aparatus ar kochlearinio implanto procesorių;
• ar jie yra tinkamai sureguliuoti;
• ar sudarytos geros girdėjimo sąlygos, nes ir vaikams su klausos aparatais ir kochleariniais implantais sunku mokytis klausyti triukšmingoje aplinkoje;
• ar vaikui suteikiama galimybė išgirsti kuo daugiau nekalbinių ir kalbinių garsų;
• ar modeliuojamos situacijos, kai vaikas turi galimybę bendrauti su suaugusiuoju, vaikas su vaiku, suaugęs su grupe vaikų;
• ar suaugusieji skatina vaiką kaupti jų amžių atitinkantį aktyvųjį ir pasyvųjį žodyną.

Reikia įvertinti, ar sėkmingai reabilitacijai netrukdo papildomi sutrikimai, būtent: sutrikęs pažinimo ir komunikacijos kompetencijų vystymasis, dėmesio, atminties, regos, judesio bei padėties sutrikimai.

Svarbiausias sutrikusios klausos vaiko ugdymo(si) tikslas – ne tik klausos ir kalbos, bet ir jo bendravimo su aplinkiniais žmonėmis, mąstymo ir gebėjimo reikšti savo emocijas lavinimas.

 

Visada prisiminkite, kad tiek sutrikusios klausos, tiek girdinčių vaikų tėvai yra svarbiausi savo vaikų mokytojai!

 Dėkojame už sutikimus naudoti vaizdo medžiagą:

1. Z. Firkovičiams,
2. J. Glebovams,
3. D. Janavičiams,
4. R. Kryžanauskams,
5. D. Stumbrams,

ir muzikos terapeutei Jurgitai Žebrauskaitei – Taločkienei už suteiktą galimybę naudoti asmeninę  terapijos veiklų vaizdo medžiagą.

 Literatūra:

1. Королева И.В. “Реабилитация глухих детей и взрослых после кохлеарной и стволомозговой имплантации“. КАРО, 2016.
2. Королева И.В. “Помощь детям с нарушенным слухом” Руководство для родителей и специалистов. КАРО, 2016.
3. https://www.ikimokyklinis.lt/
4. http://tavovaikas.lt